Saugumo pojūtis

Saugumo jausmas, kylantis iš nuoširdaus, meile pagrįsto vaiko santykio su šeima, su gamtos pasauliu, – Rimvydo Stankevičiaus ir Vytauto Mačernio kūrinius siejanti tema. Atlikdami užduotis atskleisite, kad šis jausmas yra būtina darnaus vaiko vystymosi sąlyga ir visavertės vaikystės garantas.

Rimvydas Stankevičius

Išmanymas

Ištraukos

            

Net dūgzdama žeria spindulius saulė, sodriu kvapu svaigina čiobreliai, nuokalnėje šlama miškas, vaikštinėjant vėjūkščiui medžių viršūnėmis... Mano tėvai ir keleriais metais vyresnis brolis drauge su seneliu, močiute, teta ir dėde piliakalnio papėdėn grėbia šieną, iš manojo posto atrodydami ne didesni už alavinius kareivėlius, kurių turiu šūsnį, pabertą ant baltos paklodės, idant belaukiant grėbėjų laikas neprailgtų. <...>

Štai ir vėl žvelgiu iš šalies į tą nustebusiomis akimis lapsintį, su kamanėmis besišnekučiuojantį berniuką ir mėginu įsiskverbti į jo vidų, atgaminti, kas dedasi jo vaikiškoje, daug ko dar nesuprantančioje galvelėje.

Tas kvapniuose žolynuose paniręs vaikas neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas yra valstybė, nepastebi jokių grėsmių, jaučiasi saugus, vien Dievo, o ne kaži kokių žemiškųjų istorinių, politinių ar ekonominių aplinkybių globojamas, jis nesuvokia, ką reiškia pinigai, todėl jo pasaulėvaizdyje žmonių nėra nei svarbesnių, nei galingesnių, nei turtingesnių už kitus – visi vienodi, lygūs amžinam gyvenimui ir laikinai mirčiai, it tie alaviniai kareivėliai ant paklodės ar šeimos nariai, ropinėjantys piliakalnio šlaitais...

Tas vaikas nežino visa valdančių biologijos, fizikos dėsnių, leidžiančių suprasti, kad vėjas – ne būtybė, o tik procesas – atmosferos dalelių judėjimas, kad medžiai nespokso smalsiai į palapine paverstą krūmą ir visai nesišnabžda apie po juo sėdintį berniuką, viens prie kito galvas palenkdami... Kad bitės dūzgia ne jam, saulė visai nesišypso, o visa, kas plūsta į žmones iš ateities, kas tolydžio virsta jų dabartimi, – ne dovana, o tik neatšaukiamybė...

Tam berniukui dar atrodo, kad laikas teka tik paromis, nekrešėdamas tarpusavyje praeities metais, dešimtmečiais, kad neturi jokios galios sendinti, griauti, marinti. Jo visiškai nekamuoja gyvenimo prasmės klausimas – sėdėdamas pievoje nežino didesnės prasmės už pareigą saugoti vandenį, kad ištroškę savieji turėtų atsigerti.

 

Rimvydas Stankevičius. Betliejaus avytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. P. 10–11

Vytautas Mačernis

Vizijos

Ketvirtoji

 

Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,

Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, –

Kai ašen ir senolė – dviese –

Palikę buvom saugot ir dabot* namus.

 

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,

Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,

Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,

Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.

 

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą –

Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris

Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais

Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.

 

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,

Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.

Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės

Ir verkdamas kritau į jos rankas.

 

Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,

Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane

Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,

Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.

 

Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:

Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,

O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,

Čia žemėj lankosi retai.

 ---------------

*Daboti – saugoti, prižiūrėti; žiūrėti.

Vytautas Mačernis. Praeinančiam pasaulyje praeisiu. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. P. 23–24

 

4 lygio užduotis
5 lygio užduotis
5 lygio užduotis
6 lygio užduotis